Mes, lietuviai, turime nekokį įprotį – pro važiuojančio automobilio langą išmesti visas saloną teršiančias ir niekur vietos neturinčias šiukšles: nuorūkas, panaudotas vienkartines nosinaites, tuščius popierinius puodelius ir t.t. Viskas būtų gerai, jei išmetus jos tiesiog savaime išgaruotų, tačiau taip neatsitinka.
Suvokdamos šią dilemą Lietuvos kelių sektoriaus įmonės kasmet imasi veiksmų – ištisos komandos kelių darbuotojų, apginkluotų šiukšlių maišais, šukuoja pakeles ir prirenka išties įvairiaspalvę gausą gėrybių, pradedant užplikytais arbatos maišeliais ir baigiant sudaužytomis automobilių lempomis. Tad šiais metais, artėjant vasarai, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir Vilniaus regiono keliai pakvietė mus, būsimuosius kelininkus, simboliškai prisidėti prie švaros iniciatyvos. Pasirinktas automagistralės A3 Vilnius – Minskas kelio ruožas netoli Baltarusijos ir Lietuvos sienos Medininkuose. Ši vieta netruko sumirgėti geltonomis liemenėmis ir mėlynomis pirštinėmis pasidabinusiais žmonėmis.
Už pastangas buvome apdovanoti lietuviškos kultūros doze – istoriniu pasakojimu apie tragišką pasieniečių sušaudymą 1991 m. liepos 31 d., Medininkų pilies grožybėmis ir pasivaikščiojimu aukščiausioje Lietuvos vietoje, ant Juozapinės kalno. Praėję po porą kilometrų ir prisirinkę pilnus maišus netikėčiausių radinių, dar labiau įsitikinome, jog nė vienam mūsų nekils ranka važiuojant pro atvirą langą švystelėti šiukšlę į pakelės pievą. Jei tau, skaitančiam šiuos žodžius, neužteko mūsų motyvacijos, siūlome pasivaikščioti betkurio tarpmiestinio kelio kelkraščiu – ten rastos „grožybės“ kalba už save.
Autorė: Monika Raižytė
Medininkų pasienio poste. Pačiam pasieniečių vagonėlyje buvo truputį nejauku, žinant, kad būtent čia omonininkai praliejo mūsų tautiečių kraują.
Medininkų pilyje. Įspūdingas tvirtovės dydis paliko neišdildomą įspūdį.
Išvyką baigėme ant Juozapinės kalno. Ten pasistiprinome, pabendravome ir pasigrožėjome nuostabiais Lietuvos vaizdais.
